Sensorinis kambarys – tai specialiai įrengta erdvė, kurioje vaikas gali lavinti įvairius jutimus: garsus, šviesas, kvapus, lytėjimo paviršius, judesio pojūčius. Ši aplinka ne tik ramina ir padeda vaikui atsipalaiduoti, bet ir aktyvina jo dėmesį, skatina smalsumą, bendravimą bei kalbinę raišką. Logopedinių pratybų metu sensorinis kambarys tampa ypač vertinga pagalbine priemone. Vaikams, turintiems kalbos ir komunikacijos sunkumų, dažnai būdingas padidėjęs ar sumažėjęs sensorinis jautrumas, todėl sensorinė aplinka padeda sukurti erdvę kurioje lengviau pasiekti logopedinius tikslus.
Mokyklos logopedė užsiėmimų metu pritaiko įvairias – nuo artikuliacinės mankštos, garsų diferencijavimo iki kalbos supratimo bei rišliosios kalbos ugdymo sensorines priemones. Garsų mokymą deriną su tam tikrais sensoriniais dirgikliais: pvz. garsas „š“ – kai klausomės tyliai šniokščiančio vandens, garsas „p“ – kai jaučiame šiurkštesnį, briaunotą paviršių, garsas „b“ – kai jaučiame slidų, šaltą paviršių ir pan. Taip vaikas geriau įsimena garsus, susieja juos su konkrečiais pojūčiais, mokosi juos diferencijuoti sakytinėje ir rašytinėje kalboje.
